„Green Legion“ 2012-2013m. sezono uždarymas

prieš 5 m. (2013 m. liepos 25 d., ketvirtadienis, 17:05 val.)

 

Kadangi vasara - atostogų metas, sunku ir mums prisiversti ilgam prisesti prie kompiuterio. Jūsų dėmesiui ilgai laukta, sezono uždarymo pirmoji dalis:

 

„Green Legion“ 2012-2013m. sezono uždarymas

1 dalis 

Į sezono uždarymo šventę – plaukimą baidarėmis Šventosios upe, šeštadienį, 10h. ryto visi rinkosi pakankamai įvairiai: dalis žmonių jau iš vakaro lankė netoliese trasos gyvenančius gimines, o prie jų prisijungė penkių žaliai-baltų ekipažas iš Kauno, porelė iš Radviliškio (Radviliškio „United“ atstovai) bei vienas vietinis, Zarasiškis, „Žalgirį“ kažkada palaikęs tiesiogiai, o dabar daugiau morališkai. Nors dalyvauti buvo žadėję daug daugiau žmonių, tačiau vieniems sutrukdė iki šiol vis dar nepateisintos priežastys, kitiems neva turintis būti blogas oras, perkūnija, dar kitiems didelės kainos, „jūros liga“, kitataučių baimė ir t.t.

Mūsų laimei, nuo pat ryto buvo puikus saulėtas, galbūt net kiek per šiltas oras. Kadangi radviliškiečiai kiek vėlavo, o kauniečiai nuvyko ne į trasos pradžią, o į pabaigą, tai pajudėjome porą valandų vėliau, nei planavome.

Susiskirstėme poromis, susikrovėme daiktus į didelius šiukšlinius maišus, o tada visą mantą talpinome baidarėse. Kadangi didžioji dalis debiutavo plaukime baidarėmis, šiek tiek užtrukome, kol visi perprato irklavimo sistemą. Tiksliau pasakius, rezultatai puikiai pasimatė antrą kelionės dieną, kai visi skubėjo namo.

Taigi apie plaukimą: pradžiai visi pajudame nuo kranto Luodžio ežero platybėmis. Tada kol vieni mėgaujasi aplinkiniais vaizdais, kiti zigzagais plaukdami mėgina prisivyti likusius.

DSC_1181.jpg

(„Zigzagai“)

Puikus oras, puiki nuotaika ir dar puikesnė kompanija, darė visą kelionę išties smagią, nerūpestingą ir priminė tikrų tikriausias atostogas – kai plauki sau pasroviui atsipalaidavęs, niekur neskubėdamas, grožėdamasis aplink supančiais gamtos vaizdais bei šaltu alumi. Karts nuo karto spragsint fotoaparatui, pritraukiame baidares vieną prie kitos ir kartu plūduriuojame, dalindamiesi įspūdžiais.

Pirmasis sustojimas daromas, dviems kolegoms norint apsikeisti vietomis, mat sunkesnis atsisėdęs priekyje išbalansuodavo visą irklavimą ir jiems plaukti atgal sekėsi daug geriau, negu į priekį. Panašiai tuo metu sulaukėme mūsų nario, Nerijaus, skambučio su visiems skirtais linkėjimais ir pageidavimu „užrėkti ant viso ežero“ mūsų mylimiausius priešininkus pašiepiančią dainą (p.s. plaukiant ežeru skambėjo viskas, ką tik prisiminėme).

Nuo, galbūt, per didelio atsipalaidavimo, jau plaukiant link ežero pabaigos įvyko avarija. Viena baidarė apvirto. Kaip tai įmanoma padaryti, istorija lai nutyli, svarbiausia viskas baigėsi gerai – nuskendo tik maikutė. Visi suskubome prie nuvirtusios baidarės. Vargais negalais „surinkome“ plaukikus, jų daiktus bei po truputį pradėjome baidarę temti link kranto, juk visiems žinoma – jos vandenyje atgal neatversi..

Pasiekus krantą prasideda gelbėjimo operacija – išpilamas vanduo, skaičiuojami nuostoliai, ieškomi peršlapę rūbai, palapinės bei kitas inventorius. Aivaras pasigenda tapkės.

Persirengę, persigrupavę ir išsidalinę daiktus po baidares, kad turinti vandens būtų kuo lengvesnė, judame toliau. Dar po keleto neplanuotų trumpų sustojimų suabejojame kurioje vietoje turime išplaukti iš ežero. Sustojame artimiausioje prieplaukoje. Vos spėjus išlipti šalia „tikriausia legaliai pasistatytos pilies“ mus pasitinka vyriškis su palaidu vilkiniu šunimi iš toli rėkdamas: „ko šiukšlinat ant mano kranto“. Be abejo, mes puikiai žinome kiek kranto gali būti nuosavo, kiek yra viešo, žinome, ir dar daugiau niuansų, bet su vietiniu „verslininku“ nusprendžiame negaišti laiko diskusijoms, nesigadinti kelionės ir tepaklausę kelio judame toliau. „Vadas“ liepia judėti viena kryptimi, tačiau mes, suabejoję jo nuoširdumu nuplaukiame į priešingą pusę. Gerai, kad ne itin toli. Pasitikslinę pas žvejus, visgi plaukiame nurodytu maršrutu ir neapsigauname: randame upę bei ją kertantį tiltelį – mūsų turėtą būti pirmąjį sustojimą.

DSC_1202.jpg

(Stabdžių belaukiant)

DSC_1203.jpg

(Stabdžiai) 

Sulaukiame visų atsilikusių, kuriuos pasitinkame dainomis. Bendromis jėgomis, paskubomis, persinešame baidares per lieptelį, nes uodai nekanda tik saulėje!!! Ir judame toliau.

Upės, jungiančios ežerus, atveria pačius gražiausius kelionės epizodus: į raudonąją knygą įtrauktas baltąsias lelijas.

DSC_1222.jpg

(Lelija) 

O jų buvo išties daugybė:

DSC_1228.jpg

(Keletas žiedų)

Plaukiant toliau upe, jungiančia ežerus, buvo visiems daug laiko atsipūsti po keleto valandų irklavimo ežeru, nes srovė mus nešė pati. Užtat buvo galimybių bendriems sustojimams.

DSC_1239.jpg

(„Susikabiname irklais“)

Nepakartojamai smagu plaukti pasroviui upės tėkmės nešamam, grožėtis laukinės gamtos vaizdais, kur ne kur ant kranto stovinčiomis sodybomis ir tik retkarčiais įmerkti irklą tam, kad pakoreguoti kryptį. Pakeliui buvo keletas įdomesnių vietų, pavyzdžiui į vandenį įvirtę medžiai. Vienoje vietoje teko keletą kartų įsibėgėti, kol pavyko „peršokti“ per vandens paviršiuje plūduriuojančias šakas. Deja, ne visi sugalvojo tokį manevrą, To pasekoje, Audriui teko neštis baidarę aplink, bristi beveik iki kelių per tešlynus, kurie „prarijo“ vieną iš tapkių.

Sekantis sustojimas ir fotosesija prie tilto:

DSC_1248.jpg

(tiltas į civilizaciją)

Vėl palaukiame vėluojančių, ne sekanti stotelė – stovyklavietė bei mūsų nakvynės vieta, Asavo ežero pakrantė.

Pirmos į stovyklavietės vietą atplaukia dvi baidarės. Išsitraukiame baidares lauk, išsikrauname daiktus bei pradedame įrenginėti stovyklą: džioviname ant virvių kolegų „paskandintus“ daiktus, ieškome malkų laužui, o tuo pačiu žvalgomės į ežero kraštą, kad trys likusios baidarės nepraplauktų stovyklos. Galų gale pasirodo visos trys. Prisišvartuoja, papyksta, jog niekas jų nepalaukė, tačiau neilgai trukus kraunamės visi daiktus lauk iš baidarių bei ruošiame stalą vakarojimui.

Kai palapinės pastatytos, laužas įsidegęs, visi po ilgo irklavimo užvalgė tiek šalto, tiek jau ir ant ugnies kepto, karšto maisto, t.y. įvairiausių rūkytų dešrelių – prasidėjo diskusijos. Apie krepšinį, „Žalgirį“, palaikymą, politiką, ekonominę situaciją. Kai tai pabodo, prasidėjo skanduotės, palaikymo dainos, vėliau lietuvių liaudies, patriotinės ir visa kita, ką tik sugebėjome atsiminti. Šalimais stovyklavo visaginiečiai. Kai kam tai buvo proga pasitikrini rusų kalbos žinias, kai kam padiskutuoti. Kaimynai pasirodė labai draugiški, paskolino groteles mėsai kepti, nors pas mus buvo tik rūkytos dešrelės, todėl groteles panaudojome tik iš dalies.

DSC_1253.jpg

(Stovyklavietė)

Stovyklaudami turėjome ir priešų. Nepaisant begalės įvairių „priešnuodžių“ uodams. Jie vis tiek atakavo be sustojimo. Pasibaigus dainoms iš atminties, įjungėme telefonus. Taip gryname ore bebendraujant, bediskutuojant, bedainuojant, po truputį silpnesnieji išsiskirsto miegoti.

DSC_1261.jpg

(Tipo slepiasi) 

Kai kuriems naktį pritrūko jėgų pasistatyti palapinę – nakvynei užteko įlysti į ją tokią, kokia buvo neišskleista. Kaip į kokį maišą.

Antrąją dieną vairuotojai, nuo rytinio karščio prabunda gana anksti. Kiti kyla nenoriai, po truputį. Alkaniausi - pirmieji, ilgiausia ištvėrusieji – paskutiniai.

DSC_1263.jpg

(„Kolektyvinis iešmas“) 

Sunkiai kilome, sunkiai tvarkėmės, nes nuo pat ryto kankino karštis. Dalis rūbų vis dar buvo šlapi, kelionės dalyviai, dėl šiltos nakties neišsimiegoję, uodų sukąsti, skaudančiais raumenimis, iš pradžių dejavo, jog nenori niekur plaukti, o kuo greičiau namo, nori, kad juos pasiimtų mašinos, tačiau palipus ant sąžinės mintimi “baikit zyzti, negi jūs tokie silpni?“, pajudame link finišo.

DSC_1273.jpg

(Antra diena1)

andrius_vidas.png

(Antra diena2)

Vėl ežerai, jungiami Šventosios, vėl ramios sodybos ant ežerų krantų ir juose besiilsintys žmonės. Tooooookia ramybė.....

Tada prasideda antrosios dienos įdomybės – sraunioji Šventosios dalis. Praplaukiame greitai, bet teko ir lipti į vandenį ir persinešti baidares ir netgi patirti rizikos apsiversti. Ryto prasiblaškymui adrenalinas pats tas. Tada priplaukėme malūną bei krioklį („Energetikų muziejus“), tai buvo paskutinis sustojimas prieš finišą. Už krioklio sekė tiltelis, kurį norint praplaukti, reikėjo pasitelkus patirtį stebint amerikietiško humoro filmus/filmukus ir irklą pasukti išilgai srovės. Kadangi srovė buvo pakankamai stipri, tai padaryti nebuvo taip lengva, kaip galbūt atrodo. Šiaip, dažniausia vietiniai sustoja pasimaudyti prie šio krioklio, tačiau dauguma mūsų plaukė baidarėmis pirmą kartą. Todėl krūvio ir įspūdžių, matyt, buvo per akis ir visi norėjo kuo greičiau namo.

Grįžus į „Degesą“, dalis puolė mėgautis siūlomais karštais patiekalais, dalis suko galvas kaip greičiau ir patogiau susipakuoti daiktus ir grįžti namo, o likusieji stebėjo motorinių kateriukų, vairuojamu su nuotoliniu valdymu, lenktynes. Be abejo, vis dar laukdami paskutinės, atsilikusios baidarės. Betvarkant daiktus, Aivaras atranda savo „paskendusią tapkę“.

 DSC_1281.jpg

(Skraido kateriukai...)

Galų gale sulaukėme paskutinės baidarės, sulaukėme transporto. Nors visi pavargę, uodų sukąsti, skaudančiais raumenimis, bet tikimės turiningai, sportiškai, aktyviai bei kultūringai praleidote laiką Lietuvos gamtoje tarp draugų. Daugumos plaukusių pageidavimu, dar šią vasarą organizuosime antrąjį plaukimą. Norite – prisijunkite! Bet žinokite, gamta -  ne vieta lepūnėliams... :)

 

© 2013 „Žaliasis Legionas“. Sukūrė: Netas.eu